Šį kartą pristatome interviu su Egle Šimonyte. Aplankiusi ne vieną pasaulio kampelį, keliautoja sutiko papasakoti apie savo nuotykius kelionių metu, pasidalinti patarimais, kaip sutaupyti kelionėje ir kodėl verta pakeisti aplinką. Interviu metu Eglė gyveno El Chorro miestelyje pietinėje Ispanijos dalyje, tačiau rado laiko ir noro atsakyti į mūsų klausimus.
Keliautoja atskleidė, kur kasmet vyksta kopti į uolas bei išdavė savo TOP šalių trejetuką, į kurias norėtų nuvykti.
Nuo ko pradedate savarankiškai organizuojant kelionę?
Kelionės planavimas prasideda labai paprastai – apgalvojam, kur dar neesam buvę, kur norėtųsi nukeliauti, kokie objektai patraukia dėmesį. Kartais tiesiog atsiranda galimybė įsigyti nebrangius bilietus viena ar kita kryptimi. Tuomet paskleidžiam žinią tarp bendraminčių, draugų, kitų kelionėms ir nuotykiams neabejingų žmonių, kurie ne tik nori keliauti, bet ir stengiasi tai daryti įdomiai ar juokingai, o, svarbiausia, moka pažvelgti į keliavimą visiškai neturistiškai.
Tuomet laukia pati atsakingiausia dalis – nekurti jokių planų, nedetalizuoti kelionės, nes planai turi savybę žlugti. Tuomet ateina susierzinimas, blaškymasis ir kitoks bereikalingas nuostabaus laiko švaistymas. Geriausias planas – jokio plano. Tuomet galima visiškai atsipalaiduoti, džiaugtis akimirka, kuri yra čia ir dabar, o ne skubėti suspėti pagal planą. Svetimose šalyse, kur dar nesi buvęs, kiekvienas žingsnis suteikia naujų vaizdų, naujų minčių ir pojūčių. Tam nebūtini numindžioti turistiniai takai ar išreklamuotos vietos.
Iš tikrųjų, šiuolaikinis gyvenimas mus priverčia skubėti net keliaujant. Egle, kaip Jūs džiaugiatės kelione, neturėdama jokio plano?
Reikia išmokti mėgautis ir atsipalaiduoti. Laikas sau – juk didelė prabanga, o prabangą mes mėgstame. Svarbiausia turėti bilietą ir laiku suspėti į lėktuvą, o vėliau pasitikėkite akimis, kojomis ir savo pojūčiais, kurie ir patars, kur geriausia eiti, kur pasėdėti dar valandėlę, o galbūt paskatins paskubėti pasitraukti dar toliau.
Daugelis žmonių nori keliauti, bet didžiausia problema tampa lėšų trūkumas. Vieni deda po kelis litus į taupyklę, kiti skolinasi iš banko. Kaip Jūs patartumėte sutaupyti kelionei ir kaip nebrangiai pakeliauti?
Lėšų trūkumas nėra pasiteisinimas nekeliauti (šypsosi). Kelionės gali ir nieko nekainuoti, jei keliautojas turi noro ir fantazijos, bet gali tapti ir dešimtmečio skolų priežastimi, jei neapgalvotai iššvaistomi pinigai, kur jų išleisti nėra didelio reikalo. Ribotas biudžetas netrukdo keliauti, o skatina išradingumą, budina užmigusias mintis ir priverčia į kelionę pažvelgti kūrybiškai. Mažo biudžeto kelionės duoda žymiai daugiau patirtirties ir naudos, nei brangios ir krūvos išlaidų reikalaujančios išvykos, kur viskas įskaičiuota, viskas apgalvota ir žmogus tik stebi, bet nedalyvauja kelionėje.
Tačiau tokie dalykai, kaip nakvynė, maitinimas ar transportas, tikrai kainuoja nemažai.
Daugiausia išlaidų reikalaujančias kelionės detales, kaip nakvynė, vietinis transportas – keliautojai neretai pakeičia couchsurfing’u (Couchsurfing – keliautojų tinklapis, kuriame žmonės iš viso pasaulio priima keliautojus į savo namus. Aut. past.) ar autostopu arba dar paprasčiau – savomis kojomis, kuprine ir miegmaišiu.
Kuriame pasaulio viešbutyje visą vakarą galimą gėrėtis giliu, žvaigždėtu dangumi, naktį užmigti nuo jūros ošimo ar upelio šniokštimo, o rytą, vos pabudus, gėrėtis nuo skardžio ar kalvos atsiveriančiu akimis neaprėpiamu vaizdu? Taip, tas viešbutis yra gamta, o ji priklauso visiems ir yra visiškai nemokama. (šypsosi)
Dažnai tai yra kur kas svarbiau nei pinigai. Pastarieji gali nupirkti kelionę, tačiau atvira širdis, platus žvilgsnis į pasaulį bei nestandartinis mąstymas tikrai suteiks daugiau progų ir pasitenkinimo. Šito visiems nuoširdžiai palinkėsiu – išnaudoti ir susikurti progas kelionėms, nepriklausomai nuo jų trukmės ar atstumų! Mano mėgstamas posakis – „Gyvenime svarbiau ne kelionės tikslas, bet pati kelionė.“
Klausant Jūsų neatrodo, kad mėgstate polsines keliones. O gal aš klystu?
Į poilsinę kelionę niekad nesu vykusi. Bet turbūt ne be reikalo, nes viešbučiai, turistinės organizuotos grupės ir laiko leidimas prie baseino man neturi nieko bendro su kelione.
Yra tokių šalių į kurias norisi grįžti dar ir dar kartelį. Gal savo kelionių metu atradote tokią šalį?
Mano mėgstamiausios kryptys – pietų Europa – Ispanija, Italija. Ten grįžti visuomet miela dėl palankaus klimato, gausybės įstabių gamtos objektų, skanių vaisių ir besišypsančių vietinių žmonių.
Vienas mėgiamiausių Ispanijoje, jos pietuose esantis, El Chorro miestelis, kur grįžtame kasmet palaipioti uolomis, pasivaikčioti El Caminito del Rey taku ir nužingsniuoti kelias dešimtis kilometrų begalybe takų po aplinkinius kalnus.
Italijoje mane žavi nedidelės salos, o pati mėgstamiausia Caprio sala, kurią kartais net sapnuoju.
Tikriausiai turite sąrašą šalių, į kurias norėtumėte nuvykti. Kokios šalys yra sąrašo trejetuke?
Laukiamiausia ir labiausiai planuose linksniuojama šalis – Australija. Galbūt todėl, kad ji toliausiai esantis žemynas nuo tėvynės, o gal todėl, kad ten viskas keistoka, neįprasta ir kelia susidomėjimą. Turbūt tik nuvykusi galėsiu pasakyti, kuo taip traukia ir žavi ta tolima šalis – žemynas. (šypsosi)
Kita šalis yra Rusija. Galbūt nuskambės ne taip patraukliai, bet tai šalis, kurią labai norėčiau pamatyti, pajausti ir aplankyti ne su turistine grupe. Viena iš svajonių yra Trans Siberia – geležinkelio maršrutas ir bilietas ne pirmąja klase. Jau keli metai lentynoje guli knyga apie šį ypatingą ir išskirtinį kelią, o mintys neduos ramybės, kol pase nebus įklijuota Rusijos viza. (šypsosi)
Trečiąją vietą duočiau net ne šaliai, o turbūt žemyno daliai – Pietų Amerikos Andų regionui. Tai tikrai vertas ne vienos savaitės, kelių porų sudėvėtų batų ir savęs išbandymo kelias, į kurį verta pasinerti užmiršus savo rūpesčius ir nekvaršinant galvos tiesiog keliauti, žavėtis ir jausti, kaip bėgantis laikas duoda daugiau, nei sugebi pasiimti.
Kas Jus labiau žavi kelionėse – jų organizavimo procesas ar pats keliavimas?
Kelionėse man patinka viskas. Kelionė be pasiruošimo, laukimo, to malonaus jauduliuko, kad ir vėl tuoj kažkur kelsi sparnus netenka dalies žavesio. Man kelionė prasideda nuo dienos, kai nusprendžiu kažkur išvykti ir baigiasi tuomet, kai visiems išdalinu lauktuves ir išpasakoju nuotykius. Labai smagu dirbti įprastus darbus ir tyliai sau džiaugtis, svajoti ir visiems šypsotis, nes viduje esi labai laiminga dėl naujo laukiančio nuotykio.
Ką Jums duoda kelionės?
Kelionės yra gyvenimas. Niekas kitas taip gerai neatveria akių, neatidengia ausų ir neišlaisvina minčių, kaip kelionė, tas įprastų vietų ir pažįstamų veidų pakeitimas į kažką nežinomo, bet įdomaus, trokštamo patirti. Kelionė nėra vien naujos vietos ir kiti žmonės, tai – kelias į save.
Žinoma, kelionės žavi, tačiau taip pat neapseina ir be fizinių išbandymų.
Kelionėse laukia daug išbandymų: sunkaus emocinio ar fizinio krūvio, nepalankių oro sąlygų, nepavykusių planų arba viskas vyksta taip puikiai, kad sunku tuo patikėti ir vos speji pilnomis akimis ir ausimis gerti tą gėrį į save. Kad ir kas benutiktų, įspūdžiai būna tokie stiprūs, kad viskas tampa neįkainojama patirtimi. Tai nėra pabėgimas nuo savęs ir kasdienybės, tai savęs atradimo, pažinimo ir akiračio praplėtimo laikas. Kelyje einama į save ir išnaršomi pridulkėję kampai, kad grįžus namo būtų galima ten įleisti kažką naujo, o galbūt tik gerai užmiršto seno.
Keliaujate labai daug, bet gal turite pomėgių nesusijusių su kelionėmis?
Domiuosi medicina, o ypač gastroenterologija ir gana nepopuliaria, bet svarbia ir būtina paliatyvios medicinos praktika – tai ne tik studijų krypties disciplinos, bet ir svarbios žinios.
Dar vienas mėgstamas užsiėmimas – pėsčiųjų žygiai. Savomis kojomis jau nužingsniavau netoli 2000km. Kiekviena proga sudalyvauti Lietuvos ar užsienio žygyje man kelia didelį džiaugsmą. Kartą išbandžius sustoti turbūt neįmanoma. (šypsosi)
Kokia kelionė Jums įsiminė labiausiai?
Labiausiai įspūdį palikusi ir iki šiol daug emocijų suteikianti kelionė, nors nelabai tinka tam šis pavadinimas, buvo ekspedicija į Europos stogu vadinamą Monblano kalną.Tai aukščiausias Vakarų Europos kalnas, Alpių viršūnė, kurios aukštis – 4810,06 m. virš jūros lygio. Gal dėl to ji mane taip sužavėjo, nes buvo tikrai kitokia, prasmingesnė ir daugiau susikaupimo, pastangų kainavusi, nei tos į kurias esu vykusi prieš ją. Bet tikrai verta visų įdėtų jėgų ir laiko nuo pasiruošimo iki grįžimo namo.
Tai nebuvo fiziškai lengva kelionė, kodėl ryžotės į ją nuvykti?
Aš tikrai nesu išimtis, kurios netrauktų nauji potyriai, naujos galimybės pažvelgti į pasaulį ir save kalnų perspektyvoje. Kelionės į kalnus įdomios tuo, kad ten galvoje nebelieka jokių sunkių minčių, slegiančių apmąstymų. Atrodo viskas lieka ten apačioje, o čia jautiesi lengvesnis, paprastesnis, labiau Aš nei bet kur kitur. Čia nėra viso kasdienio minčių skruzdėlyno, kur mintys zuja galvoje vydamos viena kitą – čia lieka tik esminiai dalykai, nieko per daug, kas apsunkintų galvą.
Kalnai labai išgrynina žmones, su kiekviena diena pažįsti bendražygius vis labiau ir giliau. Nekasdieniškos situacijos, ekstremalūs išbandymai, gyvenimas be patogumų priverčia parodyti ne pačias gražiausias savo asmenybės puses, pažinti pačiam save. Tai didelis išbandymas, po kurio žmogus arba sustiprėja, tampa atviresnis sau ir pasauliui, ugdo savo valią, arba nusprendžia, kad tai ne jo stichija. Paradoksalu, bet teko pastebėti, kad žmonės tampa daug jautresni, o ne užsiaugina dar storesnę odą, kai nugali savo baimes, įveikia sunkumus. Jautresni tą gerąją prasme, kad realiau suvokia tykančius pavojus, realiau vertina savo jėgas, atsakingiau žiūri į bet kokias užduotis.
Edmundas Hilaris – alpinistas, atradėjas ir ypatinga asmenybė, kurioje aš atrandu labai daug artimų sau idėjų ir turiu puikų visapusiškai stipraus žmogaus pavyzdį, yra pasakęs:„ Mes įveikiame ne kalnus, o patys save“. Tai pati taikliausia frazė, kuria turi vadovautis visi turintys bent slaptų minčių ne tik apie kalnus, bet ir apie bet kokius kitus iššūkius.
Taip jau nutinka, kad retai kelionės praeina be linksmų nutikimų. Gal galite trumpai pasakokiti juokingą nutikimą, įvykusį kelionėje?
Tai ne tiek linksmas, bet netikėtai malonus ir žmonių palankumą, nuoširdų rūpestį dėl keliautojų įrodantis atvejis. Rudenį keliavome Sardinijos saloje. Mūsų vienas iš tikslų buvo Argentiera – pajūrio miestelis. Susisiekimas iki tos vietovės gana prastokas, o dar po prieš kelias dienas įvykusio potvynio, viskas labiau apsunkinta ir kelionė, kuri įprastai trunka apie valandą, gali nusitęsti iki beveik trijų valandų. Iki tikslo buvo net keli persėdimai. Paskutinėje stotyje, kur turėjome įlipti į autobusą, turėjusį mus nugabenti iki Argentieros, sužinome, kad tas autobusas, kuris yra vienintelis ir paskutinis tą dieną, išvažiavęs jau prieš 10 minučių.
Nepavydėtina situacija! Kaip reagavote?
Kokią minutę visi blaškomės beveik panikoje, bet autobusų bilietų kontrolieriai, keliais rankos gestais parodo, kad reikia nusipirkti bilietus ir viskas tuoj bus išspręta. Jie operatyviai susisiekia su autobuso vairuotoju, kuris jau nuvažiavęs gerokai už miesto ir liepia mūsų palaukti. Nedidukas, dviejų durų automobiliukas, kuriuo važinėjasi autobusų parko darbuotojai greit sutalpina visą mūsų mantą, tris keliautojus ir du mūsų pagalbininkus. Po kelių minučių pasivejame autobusą, kuris laukia su įjungtu avariniu signalu, pakelėje. Džiaugiamės savo sėkme, rūpestingais ir neabėjingais žmonėmis, kurių pareigose tikrai nėra numatyta vežioti paklydusius keliautojus, o autobuso vairuotojui laukti vėluojančių. Tai puikus pavyzdys, kad nereikia bijoti avantiūrų kelyje ir net nesiklostant planams viskas yra įmonoma.
Ar dar liko keliavimo būdų, kurių nesate išbandžiusi, bet norėtumėte pabandyti?
Būtų įdomu kada išvykti ne kaip keliautojai, o kaip savanorei. Tai galėtų būti šalis, kurią ištiko krizinė situacija ir reikalinga pagalba. Esu išbandžiusi savanorystę, turiu nemažai patirties įvairiose organizacijose, bet vis dar labai traukia patirtį ir žinias suderinti su nuotykiu ir kelione, kurios teiktų ne tik asmeninį džiaugsmą, bet ir galėtų pasitarnauti.
Taip pat labai vilioja tokios iniciatyvos, kaip „Workaway„, kur turi galimybę darbuotis pagal pageidaujamą sritį po kelias valandas per dieną ar porą dienų per savaitę, gauti daugybę patirties, įsijausti į tos vietos gyvenimo būdą, susipažinti su panašiais žmonėmis iš viso pasaulio ir mėgautis gyvenimu.
Labai geras ir įdomus jausmas gyventi, dirbti, keliauti su daugiataute kompanija, kur kiekvienas labai skirtingas, bet kartu toks panašus į tave. Kai sėdi už bendro stalo su kanadiečiu, ispanu, turku ir kinu, bet visų akys žiba dėl tų pačių tikslų – visi randame bendrą kalbą. Tada tuo pačiu esi savo mažos šalies žmogus, bet jautiesi didelio pasaulio piliečiu. Sienos gali būti tarp valstybių, bet ne tarp žmonių.
Gaila, bet tenka baigti interviu. Paskutinis klausimas, koks jūsų gyvenimo moto?
Būk savimi, juk niekas to, geriau už Tave, nemoka. (šypsosi)
Asta yra šio puslapio administratorė. Atsakymai į klausimus yra paremti ekspertinėmis žiniomis ar internete prieinama informacija.