Kai kurie gyvūnų elgesio specialistai sako, kad gyvūnai kartais irgi verkia iš liūdesio, panašiai kaip žmonių kūdikiai. Pvz., praeitais metais Šendiaošano laukinės gamtos rezervate Rytų Kinijoje naujagimis drambliukas, atstumtas motinos, ašarojo penkias valandas. Vėliau tą drambliuką „įsivaikino“ globėjas, ir po to jis jau sėkmingai augo. Kaip tada paaiškino gyvūnų elgsenos specialistas Marc’as Bekoffas: „Kai kurie gyvūnai gali verkti dėl prarasto kontakto su kitais gyvūnais“. Tiek drambliukai, tiek žmonių kūdikiai turbūt verkia daugiau dėl streso negu iš liūdesio, bet stresas irgi yra emocija. Moksliniai tyrimai įrodė, kad vištoms, pelėms ir žiurkėms būdinga empatija – svetimo skausmo jautimas. Kad galėtų verkti, gyvūnas turi būti bendruomeninis, turėti panašią į mūsiškę akies anatomiją ir smegenų struktūrą, kuri perdirba emocijas.
Vieni iš socialiausių gyvūnų yra šunys, bet nėra pastebėta, kad jiems labai ašarotų akys. Bet šunys ir kiti gyvūnai tikrai sugeba kentėti ir pastebėti, kada kiti kenčia. Vienoje apklausoje 72% šunų šeimininkų nurodė, kad kai jie atsiskiria nuo savo šunų, jų šunys patiria nuo mažo iki labai stipraus laipsnio išsiskyrimo nerimą, tikriausiai panašų į tą, kurį jautė tas drambliukas. Tą nerimą jie išreiškia inkšdami ir staugdami. Taigi šunys galbūt ir neverkia ašaromis, bet verkia visokiais garsais. Taip pat daugiau kaip pusė šunų šeimininkų nurodė, kad kai jie patys verkia arba liūdi, jų šunys bando juos paguosti.
Bet kad ir to drambliuko atveju, dar reikia įrodyti moksliškai, kad jis verkė tikrai iš liūdesio. Tiesa, ne taip seniai buvo manoma, kad ir juoktis sugeba tik žmonės, bet dabar jau žinoma, kad taip daro ir žiurkės, ir šunys, ir šimpanzės. (Prieglaudoje irgi turime vieną šunį, kuris moka šypsotis.) Vadinasi, juokas yra universali gyvūnų emocija, o jeigu taip, kodėl negali taip būti ir su liūdesiu?
Asta yra šio puslapio administratorė. Atsakymai į klausimus yra paremti ekspertinėmis žiniomis ar internete prieinama informacija.