Interviu su dailininke ir pasakų rašytoja Sigute Ach: “Norėčiau gyventi tose laukymėse, kurias piešiu“

A.W.Auden kartą yra pasakęs: „Vienintelis būdas perskaityti pasaką, tai pasinerti į ją visa siela.“ Taip pat teigė ir šio interviu ypatingai šilta ir kažkuom stebuklinga pašnekovė Sigutė Ach, dailininkė ir pasakų kūrėja. Pokalbyje su šypsena pasakojo apie savo meilę vaikiškoms knygutėms bei leidyklos „Nieko rimto“ gimimo istoriją. Pasidalino naudingais patarimais, kaip rinktis knygas savo atžaloms bei išdavė paslaptį, kodėl jos darbai tokie populiarūs..

Kada pradėjote piešti, ar šį talentą atradote dar vaikystėje?

Mėgau piešti vaikystėje, kaip ir daugelis vaikų. Tik mano gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad man pavyko nenustoti to daryti. Sportiniai žaidimai man atrodė per daug greiti, bendraamžių mano kieme nebuvo, tik mažesni vaikai. Aš buvau jautri ir nedrąsi, tad buvau pasinėrusi į savo piešimus, konstravimus ir rankdarbių kūrimus bei į knygų skaitymą, o skaičiau tikrai daug, galima sakyti “pabėgau”. Savajame pasaulėlyje man buvo jauku, nusipiešiau ir susvajojau tai, ko norėjau (šypsosi) – gėlėtas pievas, didelius medžius, namelius, merginas, panašias į angelus ir daug daug jaukių, juokingų, švelnių, svajojančių, kažkur keliaujančių personažų.

O dabar dažnai pagalvoju, kad mano “talentui”, šį žodį rašau kabutėse, nes manau, kad kiekvienas žmogus yra talentingas, o daugelis daug labiau talentingi nei aš, padėjo neįdomi televizija, interneto nebuvimas ir trys mėnesiai kaime be bendraamžių.

Kaip tapote knygų rašytoja ir iliustratore? Kuo ši veikla žavinga?

Mano gyvenime labai dažnai pasikartoja situacijos, kur renkuosi ne aš, o tarsi jau atsiduriu įvykiuose, veiklose, nutikimuose. Kartais juokauju, kad taip veikia Sigutės vardas, kadangi tai pasakos veikėja, tai jos gyvenime viskas atsitinka arba būna „vieną kartą … na ir prasideda…“(šypsosi)

Taigi, vieną kartą atėjo pas mane į svečius mano draugas Arvydas (Arvydas Vereckis – aut. p.)ir paklausė, kodėl aš amžinai neturiu laiko su juo išgerti arbatos. Taip žodis po žodžio jis nusprendė išleisti mano atvirukų kolekciją. Tada jam teko įregistruoti veiklą, o jis nenorėjo registruoti savo pavarde, nes „per rimta“. Reikėjo pavadinimo, tuomet aš pasakiau, kad labai tinka ta frazė, kuri būna parašyta ant mano stenduko mugėse ir parodose. Taip atsirado leidykla „Nieko rimto“. Vėliau Arvydas paklausė, ar negalėčiau pabaigti rašyti ir iliustruoti pasakojimą, kurio juodraštį jau buvau jam rodžiusi, o aš pasakiau, kodėl gi ne, žinoma man patiks.

Arvydas pasiskolino krūvą pinigų ir išleido tą mano knygą. Ir….pasakose visada taip nutinka …jos nepirko. Reikėjo išleisti daug atvirukų, kad grąžinti skolą. Arvydui teko išeiti iš visų darbų ir pradėti dirbti tik su „Nieko rimto“ ir taip jau trylika metų – vis kas nors nutinka. Knygą pradėjo pirkti, po to buvo ir yra daug knygų, atvirukų, puodelių, krepšiukų, ženkliukų. Kaip ir ankščiau jis ateina ir sako – va, yra toks tekstas – iliustruotum, o aš pasakau aha, norėčiau. Ilgai galvoju, dažnai vėluoju ir graužiuosi, kad nespėju ir kad gal darau ne tai, ką moku. Dabar jau visai nevyniodama į vatą galiu pasakyti – didžiuma mano kūrinių, o ypač tie, kuriais labai didžiuojuosi – mano albumas “Šviesiųjų svajonių žydintys sodai”, du tomeliai Eleonoros Farjeon pasakų “Mažoji siuvėja” ir “Septintji princesė”, Šarlio Pero pasakos, žinoma, ir “Ambrozijus, Purkius ir Angelo kelionė namo” yra sukurti tik dėl to, kad Arvydas jų norėjo, laukė, provokavo, o vėliau padėjo man susikaupti, nes aš esu kūrėja, kuri nemėgsta pabaigų. Juk pabaigusi piešinį tuoj pat uždedu jam platų rėmą ir tęsiu toliau, o ir mano kelias – laipteliai į dangų neturi pabaigos taip kaip beribis yra kelias į save.

Ką reiškia dirbti iliustratoriumi?

Iliustratoriaus darbas yra sudėtingas savo interpretacijų gausa, nes gali imtis skirtingų technikų ir įvairių požiūrių. Iliustruodamas rašytojo sukurtą pasaulį ne tik ginčijiesi su savimi, bet ir su juo, net jei diskusija ir negalima, ne visada rašytojas yra taip šalia, kad menininkas galėtų jam parodyti eskizus, o dažnai ir nenori kištis į dailininko interpretacijas. Tai būna ir gerai, ir blogai, priklauso nuo to, kas ko nori. Leidėjas nori, kad knyga “būtų gera” – kad ja džiaugtųsi ir recenzentai ir pirkėjai. O tai jau dažnai nesutampantys požiūriai. Dailininkas nori išreikšti save ir neužgožti rašytojo, jei tai etiškas dailininkas, ir dar nori išbandyti ką nors naujo. Rašytojas nori, kad jo sugalvotos geltonplaukės Raudonkepuraitės nevaizduotų kaip raudono kvadrato juodame lape. Juoda spalva reikštų vilką (šypsosi). Ir visa šita “košė” anksčiau ar vėliau tampa leidiniu, apie kurį visi turi savo nuomonę, o pats leidinys dar turi ir likimą (šypsosi).

Kas labiausiai įtakoja Jūsų savitą dailininkės stilių?

Jei trumpai atsakyčiau – nemokėjimas piešti. O gal ir per didelis sudvasinimas visa ko aplinkui. Dabar jau sąmoningai saugau spontaniškai atsiradusį norą gyventi išgalvotame pasaulyje: lietaus, žolės ar vabalėlio sužmoginimą nešu savyje kaip trapų mokėjimą gyventi jautriau, nei tai yra patogu.

Jūsų sukurti atvirukai, iliustracijos žavi švelnumu, spalvomis, šiltumu ir tikrumu, neįmanoma jų nepamilti. Iš Jūsų piešimo stilius, galima manyti, kad esate taip pat švelni, moteriška ir žvelgiate į gyvenima pozityviai.

Na, po tokio komentaro belieka pasakyti ačiū (šypsosi).

Taip, aš pozityvistė, tai mano būdas įkvėpti ir iškvėpti. O ar esu moteriška, gal greičiau mergiotiška, merepopinsiška, mumiomamiška. Nežinau, ar švelni, gal greičiau jautri – kaip teptukas, kuris lieja dažus ant popieriaus – lieja švelniai, bet spalvos būna ir pastelinės ir labai ryškios.

Kaip manote, kokia yra Jūsų kūrybos darbų sėkmės paslaptis?

Jokios paslapties – aš visiškai ir totaliai tikiu tuo, ką darau. Taip gyvenu ir tuo esu. Su dideliu malonumu dalinuosi. Ir, kas žino, kokia ta sėkmė būtų, jei nebūtų su manimi atsitikusi leidykla “Nieko rimto”.

Su savo gyvenimo draugu A. Vereckiu įkūrėte leidyklą „Nieko rimto“, kuo ji ypatinga?

Leidyklą įkūrė Arvydas, o aš ją užpildžiau pirmuosius tris metus savo kūryba. Išgryninus leidyklos “Nieko rimto” principus – leisti kokybiškus, tik išliekamąją vertę turinčius literatūros leidinius vaikams ir paaugliams, pradėjome ieškoti profesionalių vertėjų, redaktorių ir literatūros tyrinėtojų. Arvydas subūrė įdomų, jauną, žavingą ir profesionalų kolektyvą, visad besikeičiantį, o aš likau tarsi vėliava, o gal tik jos puošmena, pasilikdama sau laisvę kurti, žaisti ir tikrai – kaip ta sparnuota karvytė – kaboti šiek tiek padebesiuos. Aš – leidyklos “Nieko rimto” ryšys su debesimis (šypsosi).

Kas slypi po šios leidyklos pavadinimu?

Legendinė leidykla – mažutė, bet ypatinga, turinti tvirtas vertybes ir džiugų požiūrį. Tarsi sąmoninga vaikystė, kuri, kaip gera vaikiška knyga, prajuokina ir moko mažutį, o didelį ramina ir gydo gyvenimų išbandymuose pavargusią širdį. “Nieko rimto” – tai filosofija ir gyvenimo būdas – nesusireikšminus atlikti svarbiausius darbus, turėti misiją ir vykdyti ją tarsi žaidžiant ir tik dėl to, kad pats to nori. Ir taip po truputį šviesinti kasdieną, kiekvieną “dabar”.

Iš kur semiatės kūrybinių idėjų ne tik knygų iliustracijoms, bet ir istorijų bei veikėjų sukūrimui?

Kai žvelgi pro tokius „niekorimtiškus“ akinius, tai ir matai niekorimtiškai. Jei žvelgiant į katiną matai tik katiną, tai tik toks pasirinkimas. Juk tai gali būti ir katinu apsimetęs staliukas, kuris nenori kristi į akis eidamas pasivaikščioti. Iš nieko nereikia semtis idėjų, kai esi nusiteikęs pasilinksminti. Kai užplūsta kūrybinė energija, tik spėk “irkluoti” pieštuku ar teptuku. Na, manyčiau bent jau Sigutėms taip turėtų būti, nes jos gi iš pasakos.

Kaip manote, kuo pasakos yra naudingos mažiems vaikams? Kokias knygas skaitėte savo vaikams?

Vaikui yra labai reikalingas jaukus, stiprus, padedantis atrasti ir paaiškinti suaugęs žmogus. Ne kiekvienas suaugęs yra pasiruošęs tokiam sunkiam iššūkiui. Dažnai sunku pasirūpinti, kad mažylis turėtų lovą, namus, maisto, rūbų, būrelių, darželį, žaislų. O dar visos šeimos poreikiai. Po darbų taip trūksta senelių ir močiučių, kuriems nenuobodu šimtąjį kartą pasakoti pamėgtą istoriją. Knygos tuo metu yra gelbėtojos, jos padeda drauge su vaiku prisiminti tai, ką per darbus ir kovą už išlikimą buvai pamiršęs – juoką, stebuklus, gėrį. O ir į daugelį klausimų padeda atsakyti – pavyzdžiui į klausimą ,iš kur atsirado jūros žvaigždė, ką daryti, jei nėra nei vieno “valio”, kiek tigrų telpa po kilimu ir panašiai. Jei dar nežinote, ieškokite atsakymų Donaldo Biseto knygose “Aukštyn kojom”.

Šias pasakas labai mėgau skaityti savo vaikams, kaip ir Tuvės Janson kūrybą – viską apie Trolius Mumius. Lig šiol esu jos kūrybos fanė ir dabar, būdama 45 metų, visai nejaučiu, kad skaitau vaikams skirtą tekstą. Tos knygos guli pas mane prie lovos drauge su Irvingu, Dostojevskiu ir dar kokiomis keliomis knygomis. Paprastai skaitau keletą knygų vienu metu.

Šiais laikais pasakų yra tiek daug. Kokius patarimus duotumėte tėveliams, kurie norėtų nupirkti pasaką vaikams, tačiau nepasiklystų knygų džiunglėse?

Labiausiai rekomenduočiau skaityti žurnalą “Rubinaitis”. Yra ir elektroninė versija, tik trumpesnė. Tai labai išsamiai ir nešališkai tyrinėjančių vaikų literatūrą specialistų leidžiamas žurnalas, kurio neveikia jokios komercinės bangos. Leidyklai “Nieko rimto” šis leidinys daug metų yra autoritetas. Organizacija, kuri jį leidžia – tai žmonės, kuriais labai pasitikime ir su kuriais konsultuojamės, svarstydami leidybines programas. Tiems, kas neturi laiko ar dar neatsirado noro tyrinėti giliau šią nuostabią sritį, neraudonuodama pasakysiu – ieškokite knygų, pažymėtų sparnuota karvyte, dėmesingai skaitykite anotacijas, paieškokite atsiliepimų ir recenzijų internete, drauge su vaikais skaitykite nekomercinį literatūrinį žurnalą “Laimiukas”, iškilus klausimams drąsiai rašykite į leidyklą “Nieko rimto”, feisbuke mes mielai įtraukiame į diskusijas visus norinčius.

Kokia buvo Jūsų mėgstamiausia pasakų knyga vaikystėje ir kodėl?

Aš stebuklinių pasakų gerbėja, vėliau sekė audringa nuotykinių ir fantastinių romanų laikotarpis. Skaičiau tikrai daug. Lig šiol tai yra vienas maloniausių užsiėmimų.

Ir dabar skaitau daug vaikams skirtos literatūros, nes tai – jei tai tikrai talentingų rašytojų kūriniai – yra knygos sielai, pilnos vertybių ir harmonijos, gebančios neviltį, siaubą ir agresiją paversti kūryba, juoku, laisve. Ir nors jos tarsi skiriamos vaikams, bet iš tiesų jos yra kiekvienam, kas yra ar buvo vaikas. Taigi – visiems. Ir kiekvienam savaip bus svarbios. Tokios knygos yra Sergejaus Kozlovo “Ežiukas rūke”, Tuvės Janson “Troliai Mumiai”. Taip pat Ulfo Starko, Astridos Lingren kūryba.

Ką labiausiai mėgstate piešti?

Mėgstu, kai nežinau, kas bus. Tiesiog stebiu spalvų susiliejimus ir leidžiu rankai ir minčiai nešti mane. Iliustruoti konkretų tekstą mėgstu kur kas mažiau.

Jei galėtumėte tapti pasakų veikėja, kokią pasirinktumėte ir kodėl?

Norėčiau gyventi tose laukymėse, kurias piešiu. Būčiau viskuo – ir avele, ir zuikučiu, ir vovere, ir sraige, o kartais ir mergele, ir eičiau maudytis. Ten dideli kalbantys medžiai, šviesūs senoliai, nuostabūs pasakotojai, mokytojai. Ten yra laiptai į dangų, Vienaragiai, arkliai ir žmonės su sparnais. Ir paukščiai. Ten jų begalė, kaip ir kitų gyvūnų ir augalų – ir jie visi susiję, ir jie yra Vienis. Jie saugo ir myli tai, kuo yra. Ten būna naktis ir rytas, diena ir vakaras, ten būna lietus ir kartais būna liūdna – nes ir ten būna pabaiga prieš naują pradžią. Ten būna šventė ir būna ramybė. Aš tikiu, kad jau dabar yra tas pasaulis ir kad mes visi ten einame, o kartais net ir pabūname jame – kiekvienas savo laipteliais dangaus link.

Ačiū Sigutei Ach, kad su mumis pasidalino savo gražiu pasauliu ir linkime toliau sėkmingai džiuginti visus gerbėjus savo nuostabia kūryba!