visai neseniai šiame forume atsakinėjau į klausimą, kas nutinka žmogaus kūnui jam mirus (https://www.klaustukai.lt/4471/kas-vyksta-zmoguje-kai-jis-mirsta). Atsakinėti į jį buvo groteskiška.
O prieš daugiau tris mėnesius dalyvavau seminare, kurį organizavo „Kraujo centras“ kartu su Nacionaliniu transplantacijos biuru. Seminaro metu buvo kalbama apie donorystę, jos pavojus, rizikas ir naudą. Žmonės, kurie kalbėjo, patys yra donorai jau 10-15 metų, kalbėdami paneigė faktą, jog donorystė siejama su „juodąja medicinos rinka“ ir kad tapus donoru žmogui gresia pavojus. Taip nėra.
Tuomet aš pasirašiau sutikimą ir užpildžiau formą, kurioje nurodžiau, jog atiduodu visus savo organus po mirties ir artimieji mano valio užginčyti negali. Pasirašyti sutikimą tapti donoru, nereiškia savęs įrėminti. Jūs galite pažymėti tik tam tikrus organus, kuriuos sutinkate paaukoti, taip pat bet kada galite pakeisti savo nuomonę ir atsisakyti tapti donoru. Norint tapti donoru, jums nereikia nurodyti visų savo asmeninių duomenų, o tie, kuriuos nurodote yra apsaugomi NTB duombzėse ir saugyklose. Taigi, kas žinos, kad esate donoras? Tik jūs ir jūsų artimieji, jei jiems pranešite. „Juodosios rinkos“ šalininkai neturės galimybės prieiti prie jūsų duomenų.
Taigi grįžtant prie klausimo, kas nutinka žmogui mirus (o nutinka tai, kad viskas būna, kaupiasi, sprogsta, žaizdoja ir tai įvyksta greičiau nei per mėnesį), aš negalėjau pasielgti kitaip ir suvokiau, kad mano širdis gali išgelbėti gyvybę žmogui ir leisti jam gyventi dar keletą metų. Suvokiau, jog mano tinklainė gali padėti praregėti nereginčiam ir padėti iš naujo pažinti pasaulį ir matyti jo spalvas. Suvokiau, jog mano plaučiai gali padėti kvėpuoti tam, kuris to nebegali padaryti.
Trumpai tariant, būtų labai savanaudiška leisti savo kūnui suirti per mėnesį tik todėl, kad tokia yra anatomija.
Tačiau žinoma, kiekvienas turi laisvą pasirinkimą ir teisę rinktis.
Asta yra šio puslapio administratorė. Atsakymai į klausimus yra paremti ekspertinėmis žiniomis ar internete prieinama informacija.